Trumpai apie trumpus „Kino pavasario“ filmus

Kadras iš filmo „Serdžio“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šių metų Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Lietuviškų trumpametražių filmų programa – tarsi gerai į širdį, galvą ir sielą trenkiantis kokteilis.

Žiūrint šiuos filmus norėjosi pykti, kartais sakyti „Kas per…“, juoktis, žavėtis. Bet pradėsiu nuo to, kas sužavėjo ir įrodė, kad nacionalinio kino ir žvitraus proto, žvilgsnio idėjų daigelių tikrai turime.

Tito Sūdžiaus filmas „Introducing Sergio“ – tai neegzistuojančio filmo „Žmogus, kuris pardavė pasaulį“ priešistorė, kuria pristatomas pagrindinis filmo antagonistas Sergio. Žaismingas montažas šiek tiek primena tą „tarantiniškąjį“ scenarijaus pabaiga-pradžia šokinėjimą. Tačiau pabrėžiu – tik primena! Iš pradžių norėjosi sakyti, kad istorija nėra originali, bet tai tik pradžia, supažindinimas su vienu iš dar tik būsimo filmo herojų, todėl. Ši pradžia patraukia dėmesį, nors gal šiek užsižaidžiama su pokalbiais. Bet, iš kitos pusės –  dialogai… Imk, cituok ir jauskis protingiausias ir „giliausias“ draugų kompanijoje.

Po Tado Vidmanto trumpametražio filmo „Kadagio gatvė“ pagalvojau: jei nebūtų trumpametražis, būtų tikrai banalus, matytas, girdėtas. O dabar – toks lengvas, gražus, estetiškas, šviesus, imk ir „laižyk“. Po seanso aplanko gražūs, geri jausmai, pradedi tikėti meile ir nereikia sėdėti valandą su puse kino salėje, ir nereikia kentėti tų trijų išsiskyrimų ir vienerių vestuvių, kol visi supranta, kad meilė čia pat, už kampo. Be to, šiame filme operatorius ieškojo įdomių rakursų, gerai susitvarkyta su šviesa. Dar kartą pasikartosiu – estetiškai švaru. Nors veiksmas vyksta vienoje aplinkoje, tačiau viskas dinamiška ir gyva. Oi! Ir žinoma Christopho Schechingerio vaidyba. Super! Gaila, kad jo kompanionės Victoria Emslie susikaustymas ir nežinia iš kur sklindantis nepatogumo jausmas stabdė tą stebuklą, kuris galėjo atsirasti dirbant dviems lygiaverčiams aktoriams.

Šiemet sukurta nemažai trumpametražių filmų, kuriuose nagrinėjami socialiniai, psichologiniai fenomenai, žmogaus vidujybės chaosai. Dariaus Šilėno „Gatvės vaikai“ rodo auklėtinių iš vaikų namų užribio gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo klišinis: geri, blogi, pusiau blogi vyrukai, vienas labai geras ir globėjiškas, kitas – piktas, dar žudantis, bejausmis vaikų namų direktorius ir kada reikia, patogi, kada reikia, nuskriausta mergina. Viskas tikrai padaryta pagal, kiek leidžia mano skurdžios žinios, kinematografinio pasakojimo abėcėlę. Tačiau iš jauno kūrėjo norisi daugiau laisvumo. Idėja nėra banali. Tik pastatymas toks… Holivudinis… Tuomet galvoji: gal yra koks nors piktas, žudantis kino direktorius, kuris neleidžia eksperimentuoti arba išsivaduoti iš holivudinio trilerio žanro rėmų?

Kadras iš filmo „Džanina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Silvijos Vilkaitės diplominiame darbe „Džainina“ bandoma aprėpti nemažai: smurtas šeimoje, išdavystė, dukros-motinos-draugės santykiai. Juostoje nors ir kalba apie daug temų, tačiau šį kartą filmo trukmė pakišo koją. Pagrindinis personažas, jo komplikuota emocinė būsena parodoma filmo pradžioje, tad nėra aišku „kaip, kas ir kodėl“. Kodėl dukra nekenčia motinos? Kodėl vyras kalėjime ir kodėl jos draugė nėra tikra draugė? Filmas „Džainina“ palieka labai daug klausimų. Galbūt ir čia preliudija į pilnametražį filmą? Tokį visai norėtųsi pamatyti. Beje, labai nustebino filmo garso takelis, ypač miaukiančių vyrų choras. Nuostabi idėja!

Vytautas Tinteris trumpametražiui filmui „Smurtas“ sukūrė įdomų scenarijų ir taip pat ekscentriškus, šaltus, bet tuo pačiu traukiančius ir kažkuo žiaurius personažus. Filme pasakojama nuo pilkumos, nuo „taipinimo“ pavargusios Julijos kažko ieškojimą. Na, to kažko, ko mes visada aklai ieškome, nes radę tai, manome, pajausime gyvenimą. Tą kažką moteris atranda išdavystėje ir vagiliavime. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip bandau atpasakoti. „Smurte“ yra nemažai neaiškumų, kadangi veiksmas kuriamas iš epizodų, paminėjimų, tačiau visa istorija masina ir traukia. Pažadu, kad po seanso liks įvairių, prieštaringų jausmų. Be to, ilgai svarsčiau: personažai ir istorija ganėtinai komplikuoti, todėl per keliasdešimt minučių ne viskas atskleidžiama iki galo, tačiau, iš kitos pusės, jei tai būtų pilnametražis filmas personažai taptų per pilki ir vienapusiški. Tad šį kartą filmo trukmė gelbsti.

Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ – šviesi, linksma, bet ir tamsi bei makabriška istorija. Šioje juostoje paliečiama aktuali, socialinė, ekonominė, politinė tema – emigracija. Pagrindinė filmo herojė – mergaitė Milda, kuri gyvena su močiute, nes jos tėvus pagrobė Anglijos karalienė. Principingai mergaitei surasti tėvus į pagalbą pasišauna dingusių tėvų detektyvė, kuri žino viską. Ar gi ne puiku? Juostoje originalios idėjos persipina su Hario Poterio stilistika (kalbančios fotografijos, namai) bei jaučiamas Timo Burtono pasaulėvaizdis: ryškios spalvos, kurios atspindi ir nuotaiką, geri, bet ne saldžiai geri personažai. Viskas padaryta su saiku, dinamiškai.

Kadras iš filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Taip pat šioje programoje pavyko aptikti filmų, po kurių peržiūros kartais norėjosi sakyti „What a fuck!“, bet ne blogąja prasme. Tai trumpi eksperimentai. Pavyzdžiui, Pijaus Mickaus filmas „Skambutis“ iš pradžių priminė M. Antonionio filmą „Blow-up“, kur girdime atsimušančio kamuoliuko garsą, tačiau paties kamuoliuko nematome. Taip ir šiame filme: girdime dviračio skambučio garsą, tačiau jo nematome, nesimato ir paties dviračio. Vėliau viskas atsiranda, ir, prisipažinsiu, magija dingsta. „Skambutyje“ labai gražiai persipynė garsas, judesys, bet ne istorija. Atsiprašau, galbūt nesuspėjau pagauti prazvimbiančios juostos idėjos. Tačiau, nors ir ne viską supratusi, likau sužavėta, kad režisierius P. Mickus ieško formos, požiūrio kampo, aktorių, daiktų, erdvių, muzikos. Jis viena tų, kurie padėjo suprasti, kad nacionalinio kino daigelių yra. Ir kuo skirtingesni jie, tuo smagiau.

Taip pat Vytauto Kazimiero „Chronas ABC“ užliūliuoja garsu ir vaizdais. Žiūri ir žaviesi tol, kol supranti, kad tai ir yra viskas, ką tau parodys. Tada nuliūsti, nes nori daugiau. „Chronas ABC“ gali būti puikia įžanga kažkam, nebūtinai pilnametražiam filmui. V. Kazimieras iš, atrodo, visiškai skirtingų vaizdų, sugeba sudėlioti istoriją, jos nei nepasakodamas, tačiau tą istoriją sunku sekti ir tuo labiau suprasti. Bet kas sakė, kad kinas turi būti lengvai suprantamas? Tad ši juosta yra dar vienas daigelis. O gal aš bandau apsimesti per daug sofistikuota ir tai, ko iki galo nesupratau, laikau genialumo proveržiu? Visko gali būti.

Kadras iš filmo „Drąsiausias žmogus pasaulyje“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Iki galo nesupratau ir Tito Sūdžiaus filmo „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ (angl. The Bravest Man in the world). Tai dinamiškas, tikriausiai šioks toks pasityčiojimas iš bondiškų klišių. Galėtų būti puiki reklama ar puikus kelių minučių eskapizmas nuo visko.

Emilijos Pitkūnaitės eksperimentas „Mažute mano, išjunk kamerą“ leido atsipūsti ir patikėti, kad yra kuriančių žmonių, kurie neapsimetinėja ir nesibodi tikrosios, žmogiškos kalbos ir savęs. Taip gera matyti virtuvėje sėdinčius draugus, kurie nesisvaido tokiomis frazėmis kaip „Pakalbėkime“, „Ką, mielas drauge, darytumei, jeigu…“, niekas už uždarų durų taip nekalba, o šis filmas-eksperimentas kaip tik ir rodo, kas vyksta už uždarų durų. Juostos idėja – įdomi: du žmonės, kurie nežino, ar dar kada susitiks, filmuoja ir fiksuoja savo gyvenimo įvykius. Įdomu, nes patenkinta mano ir, tikriausiai, tavo kaip vojeristų įgeidžius. Filmas plėtojamas gana lėtai, tačiau pabaiga atrodo tokia neišbaigta ir nieko nepasakanti.

Tad, kaip matote, trumpametražis kinas gali pasiūlyti labai daug. Ne tik pasiūlyti, bet ir parodyti, kad yra įdomių, ieškančių, galbūt iš savęs ir iš kitų nebijančių pasijuokti režisierių. Dar yra bręstančių daigų, ir tai svarbiausia! Ir ginkdie, neleiskite kam nors sakyti, kad trumpametražis kinas – neprilygsta pilnametražiui. Trumpukai tai tarsi stipri vitamino dozė, prie kurios gali priprasti ir pamiršti, kad yra ir kitų pasirinkimų.